Eskizas iš Fidžio: susitiksime tada, kada susitiksime

By 0 , , Permalink

Šiemet vasaroju Fidžyje. Tiksliau, žiemoju. Liepa/rugpjūtis čia – šalčiausi metų mėnesiai. Vietiniai prie +25 vaikšto su megztiniais ir šiltomis kepurėmis, neretas užsiauna netgi batus. Nors aš batų (be abejo, turiu omenyje flip flopus) net ir žiemą nesiaunu – kas man, lietuvei, ta fidžietiška žiema… Bet aišku, keista, kai Klaipėdos pliaže saulė kepina, o man, ieškant šilumos, reikia už palmės nuo vėjo (nesėkmingai) slėptis.

Atsidūriau čia netyčia, daug nesitikėdama. Prieš važiuodama nelabai ir domėjausi Fidžiu, galvojau, jog tai – palmės, o po jomis – gėlėmis apkaišytų pamergių pulkai, kokosiniais liemenukais “aprengtos” nuotakos ir jaunikiai, pasidabinę šiaudų sijonais, siurbčiojantys Pinas Coladas. Draugui, kuris inicijavo kelionę, skundžiausi, kad jis sugriovė mano ateities medaus mėnesio planus: juk kur reikės važiuoti povestuvinei kelionei, jei į Fidžį važiuojame be jokio didelio tikslo, atsipūsti nuo darbų ir užterštumo. Dabar, čia praleidusi jau beveik du mėnesius, galvoju šiek tiek kitaip.

DSC_0171 (1)

Vietiniai sako, kad jei sutuoktiniai nesusilaukė nė vienos atžalos, tai tiesiog pasibjaurėtina. Vidutiniškai susilaukiama maždaug 5.

Visų pirma, prie ko reikia priprasti atvykus į Fidžį – stovintis laikas. Tai – apie 300 salų, žmonės daug ir dažnai migruodavo, tarpusavyje maišėsi, tebemigruoja ir dabar. Gal todėl žmogus gali savaitę laukti laivo, žinodamas, kad laivas anksčiau ar vėliau atplauks, o į jį įlipęs ir persikėlęs į kitą salą jis pamatys savo artimuosius ar draugus, kurie nelabai ir laukia, galvodami “susitiksime tada, kada susitiksime”.

Visi su laiku susiję terminai (kiek laiko truks kelionė? kelintą valandą atsidaro kepykla?) yra tik gairės, jokiu būdu ne tikslus matmuo. O ir keltai iš Nadi, Lautoka ar Suva visada plaukia, tik niekas nepatikslina, kad kai kurie plaukia kartą per dvi savaites. Todėl turint trumpą laiką ir norint daug pamatyti reikėtų perskambinti visoms keltų kompanijoms ir iš anksto išsiaiškinti grafikus, norint kažką suplanuoti, antraip reikės “truputį” palaukti. Todėl iš pradžių automobiliu apvažiavome Viti Levu, kurioje įsikūręs didžiausias Ramiajame vandenyne miestas Suva (nesiekia 100.000 gyventojų), ir iš ten persikėlėmę į Ovalau – arčiausiai esančią ir logistiškai paprasčiausią pasiekti salą.

Screen Shot 2014-08-08 at 3.24.58 PM

Viti Levu man pasirodė labai kontrastinga – pietuose ir vakaruose tarsi išvystyta, ten nutiesti du geri keliai (karalienės kelias ir karaliaus kelias), o centre ir rytuose – praktiškai civilizacijos nepaliesti žvyrkeliai, kas 20 km stovintys trys namai, vadinami “kaimu” ir autobusų stotelės “pastatytos” iš akmenimis prilaikomo šiferio. Nuo Australijos ar Naujosios Zelandijos iki Fidžio – tik 3-4 val lėktuvu, tai jų čia knibžda. Rodosi, jog dauguma viešbučių ar nakvynės namų įkurta užsieniečių, skirtų tiems patiems užsieniečiams. Penkių žvaigždučių viešbučiai prikimšti savimi patenkintų ir nelabai besisocializuojančių vakariečių, taipogi ir gėlėmis apsikaišiojusių pamergių.

Niekur neradusi jokios autentikos, nusprendžiau apsistoti kaime. Silana – Ovalau šiaurėje esantys vienos šeimos prižiūrimi svečių namai, išsiskiriantys nuoširdumu ir galimybe pajusti Fidžio realybę. Per savaitę išmokau rinkti vaistines žoleles, sužvejojau tuną geltonais pelekais, vėliau jį suvalgiau, pasigaminau kokosų aliejaus, vakarais kartu su vietiniais prie kavos (tradicinis intoksikuojantis gėrimas, gaminamas iš vienos šaknies) pritardavau gitaroms, ir netgi apsilankiau didžiulėse tradicinėse vestuvėse.

DSC_0076Nuotraukoje – jaunavedžiai tradiciniais rūbais, jų vaikas ir abiejų tėvai.

Už nugaros esanti bažnyčia – metodistų. Kitame kaime – evangelinio tikėjimo (pentecost) bažnyčia, trečiame – katalikų, ketvirtame – anglikonų, o už kalvos – jau vien indų apgyvendintas kaimas, ir hinduistinės šventyklos (Fidžyje maždaug 40% gyventojų – indiškos kilmės, bet apie tai – kitąkart). Norint aplankyti bažnyčią reikia atsiklausti vietinių davatkų leidimo, tuomet prisiekti, kad esi katalikas (jei eini į katalikišką bažnyčią), ir tada galima bus užeiti į taip šventai saugomą dievo garbinimo objektą. Kai per dieną aplankiau tris krikščioniškas bažnyčias, vietiniai komentavo, jog pakeičiau tris religijas – taip stipriai atsiskyrusios misionierių kadaise įsteigtos sektos.

Tačiau Silanos šeimininkė Sala sako, kad labai džiaugiasi krikščionybe – įtikėję Dievu žmonės esą nustojo būti pikti, ir gentys nustojo kautis vienos su kitomis, nustojo naudoti juodąją magiją ir nustojo valgyti pralaimėjusiuosius (šiandien Fidžio nacionaliniame muziejuje galima pamatyti autentišką šakutę, su kuria suvalgytas paskutinis misionierius).

Screen Shot 2014-08-08 at 5.14.15 PM

Žmogienos valgymui skirti ritualiniai įrankiai, parduoti aukcione už 30.000 svarų sterlingų. Daugiau apie kanibalizmo tradicijas rašo dailymail.

Tačiau amžiais gyvavusios tradicijos niekur nedingo, užsimaskavo ir įsibrovė į “krikščioniškas” vestuves. Buvo palaimintas jaunavedžių dviejų metų vaikas, moters šeima vyrui dovanojo žibalo, gyvą kiaulę ir taro šaknis, o vyras, įrodydamas savo vyriškumą, moters šeimai dovanojo banginio dantį.

IMG_3280

Va toks kiauliškas kompromisas tarp krikščionybės ir pagonybės.

Labiausiai vestuvėse mane sužavėjęs dalykas buvo pats faktas, kad trijų šimtų žmonių baliuje nebuvo nė taurelės alkoholio, o ir jų tradicinis gėrimas kava pradėtas gerti apie aštuntą vakaro, ir tik tarp vyrų. Maži vaikai bažnyčioje sėdėjo dideliu būriu, visi – keliais atsiklaupę ant palmės plaušo kilimų, ir dvi valandas tyliai stebėjo ceremoniją – nesimušė, neverkė ir net nerėkavo. Po šventinio valgio visi dalyviai draugiškai plovė lėkštes, taisė valties motorą, virė arbatą, gliaudė kokosus ir draugiškai šnekučiavosi. Tokia ir Fidžio kasdienybė – lėta, rami ir šeimyniška. :)

No Comments Yet.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


Prenumeruokite

Get every new post on this blog delivered to your Inbox.

Join other followers: