Demokratiškas eskizas: rinkimai Fidžyje

By 0 , , , Permalink

Australijos konsulatai įspėja: planuojantys keliauti į Fidžį pasisaugokie, o jei galite, kelionę visai atidėkite. Rugsėjo 17 d. – rinkimai. Per nepriklausomo Fidžio istoriją (nuo 1970 m.), kiekvienus rinkimus sekė kariuomenės sukelti perversmai. Viskas dėl etninių fidžiečių baimės prarasti valdžią ir žemes.

Dėl Lietuvos nenoro remti autoritarinius režimus, iki pat šių metų sausio mėnesio su Fidžio respublika nebuvo užmegzti diplomatiniai santykiai. O juk tai – turtingiausia ir didžiausia Ramiojo vandenyno valstybė. Tačiau lietuviams, ypač gyvenantiems Lietuvoje, bus labai sudėtinga čia apsilankyti net turistiniais tikslais – visoje Europoje tik mums ir kroatams į Fidžį reikalingos vizos. Man teko ilgai gaudyti ‘Fiji time’ režimu dirbančius Fidžio ambasados Pekine darbuotojus, ir sėkmė mane aplankė tik asmeniškai atvykus į Pekiną.

DSC_0682

Nuotraukoje – Arovundi kaimo seniūno sūnus Seru, susirūpinęs, kaip rinkimų balsai bus įskaityti visose 320 salų per vieną dieną, numatytą balsavimui

Sako, kad tai bus pirmieji tikrai demokratiniai rinkimai. Juos remia Naujoji Zelandija, o Australija ne tik remia, bet ir yra atsiuntusi savanorių, kurie važinėja po kaimus ir vietiniams aiškina demokratijos reikšmę ir svarbą (tarp maždaug 1000 kalbą sudarančių žodžių nėra net artimo “demokratijai” žodžio). Taip pat, tai bus pirmas kartais, kai parlamente nebus numatytų kvotų pagal etnines grupes. Kvotos buvo įvestos norint apsaugoti etninių fidžiečių galią valstybės valdyme.

Paskutinysis agresyvus perversmas surengtas 2000 m., rinkimus laimėjus indų kilmės fidžiečiui Mahendrai Chaudhry. Fidžiečiai pradėjo nerimauti, jog iš jų bus atimtos žemės ir vienas jų inicijavo premjero įkalinimą parlamente porai mėnesių. Kaimų seniūnų tarybos paskiriamas prezidentas konstatavo, kad premjeras tokiu būdu negali tinkamai atlikti savo pareigų ir jį atleido. Postą užėmė etninis fidžietis ir iki pat 2006 metų išbuvo poste.

Prie ko čia tie indai?

Iki pat devynioliktojo amžiaus Fidžis gyveno, kaip norėjo: Ramiojo vandenyno salų žmonės čia maišėsi, gentys kariaudavo, kas norėjo, tas gaudė žuvį, žeme visi draugiškai dalinosi ir augino, ką norėjo. Kol XIX amžiaus pradžioje jo neužplūdo europiečiai – visokio plauko spekuliuotojai, prekeiviai, misionieriai ir kt. Ovalau saloje įsikūrė sau naują sostinę – Levuką, kuri tuo tarpu tarnavo kaip uostas, Ramiojo vandenyno prekybos ir mainų centras. Taigi užsieniečiai pradėjo planuoti, kaip čia geriau Fidžį paversti kolonija – Australijos ir Naujosios Zelandijos pavyzdžiu, tačiau Jungtinė Karalystė iki pat 1874 m. nesutiko priimti Fidžio į Britų Sandraugą.

Manau, kad tik tuo metu jie sugalvojo, kaip Fidžis galėtų išsilaikyti be JK rėmimo – nusprendė čia įkurti daugybę plantacijų. Medvilnės auginimo planui žlugus, pradėtos auginti cukranendrės ir gaminti cukrus. Jeigu fidžiečiai ir tuomet dirbo taip, kaip dirba šiandien (labai neefektyviai, bet visada kažką krapšto, kad atrodytų užsiėmę), tai oficiali versija, kad ‘britai nenorėjo pakeisti fidžiečių tradicinio gyvenimo būdo ir todėl įvežė 60.000 imigrantų iš Indijos dirbti plantacijose’ atrodo neįtikima.

Žodžiu, indai buvo atplukdyti į Fidžį dirbti – trims ar penkeriems metams, tačiau atidirbus nustatytą laikotarpį laivų kapitonai pareikalaudavo praktiškai metinio atlyginimo už žmogaus parplukdymą atgal į Indiją. Tokiu būdu, dauguma indų liko toliau dirbti Fidžyje. Britai įkūrė “demokratiją”, kuri valdė valstybės reikalus, o fidžiečiams paliko kaimų seniūnų tarybą, reguliavusią tik fidžiečių reikalus. Tokiu būdu 1929 m. indams jau buvo suteikta teisė balsuoti, ir tik 1963 m. ji suteikta ir etniniams fidžiečiams.

DSC_0239

Vėlų vakarą vyriškiai aptarinėjo naują vandentiekio planą kaimui, tikėdamiesi gauti paramą
iš naujai išrinktos vyriausybės

Taigi maždaug XX a. viduryje daugiau, nei pusė Fidžio gyventojų buvo indų kilmės. Be fidžiečių ir indų, čia dar gyveno daugybė kitų ramiojo vandenyno salų tautų, bei europiečių palikuonys. Be abejo, sunkiai dirbantys indai per laiką pradėjo norėti ir žemės, ir namų – taigi atsirado sąlygos žemę nuomotis, tačiau žemė tebėra pavaldi kaimams ir seniūnams – etniniams fidžiečiams, o ir konstitucija labai aiškiai parodo fidžiečių viršenybę. Girdisi šūksnių “Fidžis – fidžiečiams”, kurie man primena kažkada girdėtus “Lietuva – lietuviams”.

Taip pat, man tai primena sprendimus, padarytus Lietuvoje, įkūrus nepriklausomybę. Tokiu būdu Lietuvoje atsirado “rusakalbiai lietuviai” – mūsų tapatybė prasiplėtė ir priėmė “kitus”, jiems buvo suteikta pilietybė ir galimybė būti pilnaverte visuomenės dalimi. Tuo tarpu Fidžyje indai ir fidžiečiai miestuose net nesikalba – nors tiek vieni, tiek kiti turi tą pačią pilietybę, kalba viena iš valstybinių kalbų (indų, fidžiečių ir anglų kalbos Fidžyje yra valstybinės).

Be abejo, Fidžyje esant dviems skirtingoms rasėms, tautinė asimiliacija kur kas sudėtingesnė – todėl artėja metas, kai esantiems valdžioje reikės pripažinti multikultūrinę, daugialypę Fidžio tapatybę, ir tuomet, žmonės tikisi, gyvenimas visiems ims gerėti: esant taikai atsiras užsienio investuotojų, suklestės verslas, padidės minimalus atlyginimas, Fidžio oro uostai taps tarpine stotele keliaujant į visas Ramiojo vandenyno salas. Ar jau šiais metais?

No Comments Yet.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


Prenumeruokite

Get every new post on this blog delivered to your Inbox.

Join other followers: